Lapkričio 12 d. 12 val. Nemenčinės Gedimino gimnazijoje, 17 val. Širvintų r. sav. viešojoje bibliotekoje, skambės vieno žymiausio lietuvių rašytojo-impresionisto I. Šeiniaus kūrinių ištraukos apie meilę. Literatūrinę – muzikinę kompoziciją „Žmogus tik meilėje gali laimingai gyventi” atliks aktoriai Birutė Mar ir Aleksas Kazanavičius, fleitininkė Marija Račkauskaitė bei literatas Juozas Žitkauskas. Minėtai kompozicijai tekstai parinkti iš žinomiausių rašytojo kūrinių „Kuprelis” bei „Siegfried Immerselbe atsijaunina”. Jų intarpuose skambės svajinga fleitos muzika, kuri neatsiejama nuo rašytojo kūrybos.
Ši kompozicija viena iš projekto „Jie su Vilnija suaugę”, vykdomo Vilniaus mokytojų namų, renginių. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
Šiemet, balandžio 2 d. sukako 126 metai, kai Šeiniūnų kaime, Širvintų krašte gimė I. Šeinius. Būsimasis rašytojas humanitarinius mokslus studijavo Maskvos Šaniavskio universitete. Dirbo diplomatinį darbą Lietuvos pasiuntinybėse Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje. 1933-34 m. redagavo vieną pagrindinių to meto dienraščių „Lietuvos aidą”. 1935-39 m. buvo Klaipėdos krašto gubernatūros patarėjas. 1940-aisiais emigravo į Švediją, kurios sostinėje Stokholme gyveno iki pat mirties, 1959-ųjų sausio 15 d.
Savo kūrybą I. Šeinius pradėjo spausdinti 1910 m. Pasak literatūrologų, reikšmingiausia ankstyvoji rašytojo kūryba, kurios pagrindinė tema – meilė, dažniausiai nelaiminga, bet išgyvenama stoiškai. Labiausiai skaitytojams rašytojas žinomas iš romanų „Kuprelis”, „Siegfried Immerselbe”, apysakų „Mėnesiena”, „Bangos siaučia”, „Vasaros vaišės”. Be kūrinių lietuvių kalba, I. Šeinius rašė ir švediškai. Šiandien skaitytojai su I. Šeiniaus visa kūryba gali susipažinti „Raštų” daugiatomėje serijoje, kurią leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Širvintiškių iniciatyva, yra suburta I. Šeiniaus paminklo Širvintose sukūrimo ir pastatymo iniciatyvinė grupė. Šiuo metu renkamos lėšos, jau sukurti pirminiai idėjiniai modeliai.
Pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, Ignas Šeinius atėjo į literatūrą su pirmąja lietuvių modernizmo banga (...) jis prozoje turėjo įteisinti dinamišką emocinių būsenų kaitą, intymaus atvirumo informaciją, fragmentiško komponavimo principą. (...) Šeinius perėmė impresionizmo pamokas – lengvą ir trapų piešinį, paprastą ir nuoširdų toną, greitą slinktį, atskiro vaizdo intensyvumą, pagrįstą jutimų vibracija. Daugelį savo prozos scenų jis piešė gamtoje (plenere), klausydamasis medžių šniokštimo ir žiogų čirškėjimo. Menas, jo supratimu, - tai „gyvybės troškimas”, tai žodžio pavertimas „gyvybine energija”. ”
2015 m. lapkričio 9 d.