Slenkantys
Festivalio „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2012“ veidrodėliai
Laikas yra kaleidoskopas. Tokius turėdavo kaimynų vaikai. Būriuodavomės eilėje, sulaukę saviškės, papurtydavome vamzdelį, ir skirtingai iškritę spalvoti veidrodėliai mums pasaulį atspindėdavo kas kartą kitaip. Kiekvienas tekstas, bandantis papasakoti apie kokią nors laiko atkarpą, man rodosi kaip viena iš milijono spalvingų stikliukų kombinacijų.
Tvarką tarp vaikų kaimynystėje reguliuodavo vyresnieji. Tai jie sugalvodavo taisykles. Kol užaugdavo ir imdavo gyventi tuo, ką vaikystėje mėgdžiodavo. Tuomet jau atlaidžiomis šypsenomis sekdavo, kaip vaikiškasis kaleidoskopas slenka iš rankų į rankas. Ir pasislinkę į didesnį zoologijos sodą, kiemo herarchijos sistemoje užleisdavo vietą jauniesiems.
„Vieni pasislinks, kiti ateis“, – sako vienas „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ festivalio, jaunuosius literatus subūrusio, antrus metus vykstančio, įkūrėjų, Aivaras Veiknys, kai klausiu, kodėl toks pavadinimas. O slinktininkai, kaip festivalio dalyvius praminė Mokytojų namų projektų koordinatorius ir festivalio rengėjas Juozas Žitkaukas, gurkšnodami džemina, repuoja ir rimuoja slinkčių motyvais, pavyzdžiui: „Gal valiotumei pasislinkti, nes man irgi ankšta.“ Bet visa tai vyksta kažkur užkulisiuose, tik kas tie kulisai, už kurių galėtum slėptis? Juk festivalis vagabondiškai slankioja po Vilnių – poetiniu autobusu apvažiuoja paminklus rašytojams, palaksto po „Jono Meko skersvėjį“ Užupyje, stabteli, besikabarodamas ant Trijų kryžių kalno, ir jau visai nurimsta užsukęs į Antakalnio kapines. Įsivaizduoju šį impozantišką jaunuolį – festivalį – kaip kokį Gytį Ambrazevičių, vieną aktyvių „Slinkčių“ dalyvių, – jauną, dailų muzikantą improvizatorių. Ir būtinai su skrybėle! Žiūri į jį, klausaisi, mėgaujies ir niekaip negali suprasti, ar šis žmogus bent šiek tiek jaudinasi? Ar repetavo, ar tiesiog šiaip, važiavo dviračiu pro šalį, stabtelėjo, nusimetė nuo pečių gitarą, pagrojo, pritardamas sau dviračio skambučiu ir kitokiais instrumentais, ir nuvažiavo toliau.
Krypteliu vamzdelį (nes dabar mano eilė, mano eilė! Aš pagaliau turiu kaleidoskopą savo rankose!) ir matau: penktadienio, balandžio 13-osios, rytas, tris dienas trukusio festivalio pradžia. Septintas troleibusas lėtai slenka į Justiniškes. Lietuvių kalbos mokytojos gimnazijoje mosteli mums, viešnioms, dviejų kėdžių link, į aktų salę suvestus moksleivius paragina arčiau prisislinkti, ir erdvė trumpam nuščiūva. Atrodo, kad niekas nežino, kas turėtų vykti toliau. Bet kolegė poetė Viktorija Vosyliūtė, dėkuidie, staiga prisimena savo žurnalistikos studijų įgūdžius ir mes pradedame pokalbį su moksleiviais. „Ką tau, Inga, reiškia poezija?“ – klausiame gimnazistės, moksleiviams organizuoto „Slinkčių“ konkurso laureatės, I. Sanakojevaitės. Netrukus šis klausimas moksleivių peradresuojamas mums. Lengva klausti, sunku atsakyti. Truputį nurimstu, kai Nerijus Cibulskas diskusijos „Rašyti ar nerašyti? Štai kur klausimas“ metu prasitaria, kad poezija jam – tai gyvenimo būdas. Sutampantys atsakymai, tai galgi teisingi? Tik kad žodžio „teisybė“, na, „pravda“, ar kuria kalba jis beskambėtų, istorija parodo, kad niekada nežinai, kaip rašo D. Kalinauskaitė. Bet kuo labiau nežinai, tuo gal ir tikriau. Iš kitų mokyklų subėgę slinktininkai (kam davė kibinų, kad žibučių, o mes tai svajojome apie kotletus, bet juos teko užsisakinėti universiteto valgykloje) Vilniaus universiteto Donelaičio skaitykloje diskutavo, rašyti ar nerašyti ir apskritai kam ką reiškia rašymas. Ir žinai, mielas skaitytojau, tos diskusijos tęsėsi visą festivalį, kulisuose, užkulisiuose, beje... nesu tikra, bet man rodos... taip taip, ir tavo veidą būsiu mačiusi. Jei jau ne veidą, tai tikrai girdėjau balsą, ar ne tu skambinai į Lietuvos radijo studiją penktadienio naktį?
Tąnakt pora dešimčių jaunųjų literatų (rašau kursyvu, nes būdvardis, nuolat priduriamas kalbant apie dvidešimtmečių trisdešimtmečių kartą – jaunieji poetai, jaunieji rašytojai, jaunieji prozininkai, jaunieji kūrėjai ir t. t. – jau pradeda prastai skambėti stilistiškai) slankiojo po ištuštėjusį LRT pastatą, kur radijo imtuvai stovi visur, net rūkomajame. Kai neslankiojo, tada skaitė Lietuvos radijo studijoje ir atsakinėjo į laidos vedėjo Mindaugo Nastaravičiaus bei klausytojų telefonu užduodamus klausimus. Skambinusieji taip pat skaitė savo kūrybos, dalijosi gyvenimo istorijomis, kurios pačios kartais nuskambėdavo kaip eilėraščiai: 87-erių metų ponia Genovaitė dėl stuburo ligų šešerius metus negali pasikelti iš lovos. Rašo eilėraščius. Jos žentas už tokias nesąmones grasino išvežti moterį į beprotnamį, sakė, „Jau visai nusenai, eilėraščius rašai“. Ponia Genovaitė pridūrė: „Aš jums perskaitysiu eilėraštį, ir pasakykite man, ar aš tikrai tokia beprotė?“ Vaikystės draugei dedikuotas tekstas baigėsi žodžiais: „Aš laukiu, kad manęs paklaustų – mama, kaip tu laikais?“ Klausytojas Arūnas teiravosi: „Kodėl absoliučiai visų autorių tekstuose tiek daug grūzo? Ar jums viskas atrodo blogai? Ar čia, kaip pas gotus, išaugama?“ Ponia Barbora perskaitė eilėraštį, sukurtą besiklausant laidos.
Klausytojau, skaitytojau, taip taip, tu, žvelgiantis į juodus taškelius ir matantis žodį, aš dar turiu tau minčių. Pavyzdžiui, susirask kokią nors poeto Albino Žukausko knygelę. Atsiversk ir paskaityk. Kaip „ten, Lakajoj, prie Lakajos, ant šlaito / Trobelėje, net mirti būtų / Labai gerai ir nesunku“. Štai sėdėjome penktadienį Mokytojų namų svetainėje su literatūrologu profesoriumi Kęstučiu Nastopka, ruošiančiu spaudai A. Žukausko rinktinę, ir kalbėjome apie šį primirštą autorių, kurio šimtmetį šiemet minime. Mūsų klausėsi, rodos, dešimt žmonių. Du iš jų – organizatoriai, keletas buvusių profesoriaus studenčių, vienas A. Žukausko pažįstamas su anūkais. Bet klausėsi atidžiai ir patys klausinėjo.
Sekmadienio vidurdienį susirinkome prie Antakalnio kapinių. Balandis krutino pavasarį, baksnojo snapu dar įšalusią žemę. Ant kapų skleidėsi žiedai: žibuoklės, krokai, žvilgėjo kačiukų kailis. Dvi su puse valandos vaikščiojome po kapines lyg po parką, stabteldami prie rašytojų kapų, užžiebdami žvakeles, skaitydami jų ir savo eilėraščius. Priešpriečių poilsiui greta susėdo molingą smėlį kasę darbininkai. Vartė vartė kažkokius kapų žemėlapius, tarėsi: „Nu tai žiūrėk, čiagi užlies“. Dūgzdama praskrido pirmąkart šiemet matyta kamanė. Ant rankovės nutūpė vabalas. „Ašara, gyvybe, vabalėli“, – kaip A. J. Greimo nagrinėtame eilėraštyje rašė M. Martinaitis. Kas sieja mus, čia suėjusius, ko gi mes vaikštome tokie nurimę, sakralūs, ramūs, suartėję? Galbūt kitapus tujų gyvatvorių atsidūrę žmonės staiga suvokia, kad yra gyvi, kad jiems pasisekė, nes dar vaikšto kapinių paviršiumi.
Paskutinis „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ renginys skambėjo Vytauto Stankaus (poezija) ir G. Ambrazo bei Violetos Bučiūtės (muzikinės improvizacijos) pavidalais. Vėliau tie pavidalai tęsė neformalius skaitymus ir muzikavimus Mokytojų namų kiemely. Klausėmės ir kalbėjomės. Buvo gera. Papurčiau kaleidoskopo vamzdelį ir pamačiau, ką užrašų knygelėje buvau pasižymėjusi dar pirmają „Slinkčių“ dieną:
Labiausiai festivaliuose man patinka artumo jausmas. Atsirandantis tarp dalyvio ir dalyvio, o ypač, jei pasiseka, tarp dalyvio ir klausytojo. Pavyzdžiui, kalbi apie poeziją mokykloje į aktų salę suvarytiems mokiniams. Akys juda jų akimis, ir kai pamatai kuriose nors žybtelint susidomėjimo kibirkštį, nežymiai linktelint galva arba sulauki klausimo, kuris rodo, kad tavęs klausosi, svarsto, nori diskutuoti, tai tas akių žybtelėjimas – brangus ir suartinantis lyg eilėraštis.
Ramunė Brundzaitė, „Literatūra ir menas“, Nr. 16, 2012 m. balandžio 20 d.
Šventės akimirkos: http://www.kultura.lt/lt/photos/index
http://www.youtube.com/watch?v=6NNBsV5qJOk
2012 m. balandžio 17 d.